BLOGas.lt
Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pirma padaryti, o po to suprasti

Žinoma, jeigu žmogus yra asmeniškai suinteresuotas kuo nors, tai jau niekaip negali objektyviai spręsti apie tai, kas yra susiję su šiuo objektu. Todėl, jeigu mes žmogui tiesmukai pasakysime, kad jis neteisingai elgiasi, jis niekada su tuo nesutiks, kadangi taip jam yra patogiau, nes yra įsitikinęs, jog elgiasi teisingai.


O jeigu žmogus įsipareigoja elgtis taip, kaip jam sako, tai pamažu pamato, jog teisinga yra ne tai kaip jis elgėsi ir galvojo, o tai ką jam pataria. Šis prinipas vadinasi “Pirma padaryti, o po to suprasti”.


Michaelis Laitmanas “Mano pasaulis”

Rodyk draugams

Objektyvumas

„Kiekvienas iš mūsų yra teisus tuo ką tvirtina, ką tik jis betvirtintų . Nes tvirtina tai, ką jaučia šiuo metu savo jutimais ir analizuoja savo protu. Daugiau gyvenimo patyrę žmonės žino, kaip kardinaliai jo bėgyje keitėsi jų požiūriai.


Ir negalima sakyti, jog anksčiau žmogus buvo neteisus, o dabar yra teisus. Nes rytoj jis įsitikins, kad šios dienos požiūrio taškas yra taip pat neteisingas. Todėl kiekvienoje savo būsenoje žmogus daro išvadas, ir jos yra teisingos šiuo konkrečiu atveju, tačiau gali būti absoliučiai priešingos jo išvadoms, padarytomis kitose būsenose.


Lygiai taip pat mes negalime spręsti apie kitus pasaulius (aukštesnes, dvasines, altruistines būsenas) bei jų dėsnius, spręsti apie jų savybes iš savo šiandieninio požiūrio taško kriterijų, mūsų pasaulio (materialios, egoistinės būsenos) kriterijų. Mes neturime nežemiškojo proto, nežemiškų pojūčių, neoperuojame nežemiškomis sąvokomis ir todėl negalime spręsti apie tai ko nepažystame bei daryti išvadų. Juk mes matome, kad netgi mūsų pasaulio rėmuose mes pastoviai klystame.“


Michaelis Laitmanas „Mano pasaulis“ .

Rodyk draugams

Mūsų ir aukštesnio pasaulio ryšys

Mūsų pasaulis atitinka dvasinių pasaulių sandrą (dvasinių čia nereiškia, viskoių žmogaus prisigalvotų pavidalų - tai mūsų pasaulėjautos kokybinės pakopos, kurias jau dvasiniam darbui subrendęs žmogus kabalos mokslo pagalba gali pradėti vystyti savyje, t.y. savo egoistinį potencialą versdamas (bet jokiu būdu negesindamas!) altruistine energija ir tokiu budu savo pajutimu kildamas  pirminio ir absoliučiuliai tobulo bei viską savyje talpinančio šaltinio link). Viskas tarpusavyje yra susiję: objektai, veiksmai, norai, viskas ką tik mes galime įvardinti - ir mentaliniame lygyje ir fiziniame. Šių objektų tarpusavio ryšiai atitinka dvasinius pasaulius, tačiau šių ryšių mes nematome (būdami mūsų pasaulio lygyje).


O dvasiniuose pasauliuose šie ryšiai matomi labai aiškiai, nes tai ta pati gamta. Tiesiog kiekviena detalė - tai sumažinta pirmesnės kopija, bet (pilnai) atkartojanti visas detales ir tikslius jų tarpusavio ryšius. Milijonai detalių yra aukštesnėje pakopoje ir milijonai žemesnėje, ir kiekviena žemesnės pakopos detalė yra susijusi su atitinkama aukštesnės pakopos detale.


Ištrauka iš Michaelio Laitmano knygos “Dešimties Sfirot mokymas”. Skliausteliuose mano patekti komentarai.


http://www.kabbalah.info  


 

Rodyk draugams

Kas mus valdo?

Mums reikia pakilti laipteliu aukščiau ir tada mes pamatysime kas mus valdo. Mes pamatysime patys save valdantys žemesniame lygyje.  O po to, pakilę dar aukščiau, pamatysime save valdantį mus dar žemesniame lygyje, ir t.t. Praktiškai, mes visada save valdome, bet nesąmoningai, ir gaila, kad šito nesuprasdami, patys sau kenkiame, patys sukeliame sau šį  kankinatį beprasmybės, tuštumos skausmą…


Todėl išeiti į kitą lygį, suprasti kas tave valdo – reiškia suprasti save patį aukštesniame lygyje. Ir taip žmogus kyla ir kyla šiais lygiais, kol nepasiekia paties aukščiausio, kuriame jis iš tiesų užmezga ryšį su Aukščiausia valdančia jėga; galima pavadinti ją Kūrėju, arba Gamta (nesvarbu kaip tai pavadinsi). Visa žmonija turės pasiekti šio maksimalaus, tobulo lygio.


Video klipai - http://illuzia.net/


 

Rodyk draugams

Gamta ir žmogus

Yra vien tiktai Gamta. Ir šią tiesą  turi perprasti žmogus. Vienintelis dalykas, kurį Gamta yra sutvėrusi - tai noras pasimėgauti Ja pačia. Todėl tiktai noro pasimėgauti dydis ir lemia tiek dvasines, tiek fizines bet kurio objekto savybes. Tiktai šio noro dydžiu tarpusavyje skiriasi visi kūriniai (t.y. visi žmonės), kurį keisdami jie keičiasi patys.

Rodyk draugams

Mūsų pasaulis – įsivaizduojamas ar realus?

Mūsų atžvilgiu pasaulis yra įsivaizduojamas. Apskritai, mes visada vadovaujamės individualia žmogaus minčių forma ir supratimo lygiu. Jeigu žmogus realybę suvokia kaip realybę – tai ji tokia ir yra, jeigu jis ją laiko įsivaizduojama, vadinasi – ji yra įsivaizduojama. Tai nustato pats žmogus, o ne kas nors iš šalies. Yra žmonių, kuriems mūsų realybė atrodo menama, tačiau jie dirba su ja, nes supranta, kad turi reikalą su vienu iš etapų, kurį žmogus turi praeiti.


 


Lygiai taip pat mes nebandome išsklaidyti vaiko fantazijų: jos - jo pasaulio suvokimo dalis. Mažiems vaikams yra būdingos tam tikros pasaulio matymo klaidos: Vaikas bijo, kad už durų yra lokys, jis prisigalvoja visokiausių įmanomų jo pasaulyje gyvenančių personažų,. Mes, iš savo pusės, stengiamės be reikalo negriauti vaiko pasaulio, kadangi žinome, jog šioje vystymosi pakopoje, kurioje jis yra, tai visiškai normalu.


 


Panašiai, iš vienos realybės į kitą perėjęs žmogus, ankstesniąją suvokią kaip įsivaizduojamą. Ji tokia yra būtent jam, ben ne tiems, kurie vis dar yra ankstesnėje pakopoje. Jiems, gal būt, tai yra vienintelė realybė, kadangi jie dar niekada nebuvo pakilę iš savo suvokimo pakopos į aukštesnę.


 


Neperėjęs mūsų ir auštesniojo pasaulio ribos žmogus nemato, kad už šio pasaulio slypi jėgos, kurios vaizduoja jame esančią realybę taip pat, kaip nematomos elektrinės jėgos piešia vaizdą kompiuterio ekrane. Nustatymuose mes turime 16 milijonų atspalvių, kur nustatatę reikiamą rezoliuciją gėrimės spalvingu vaizdu – o visa tai tiktai elektrinių jėgų kombinacija. Bet pažiūrėkite, ką su jomis mes galime daryti: mes galime persiuntinėti šiuos vaizdus, juos išsaugoti bei apdoroti.


 


Šiame pasaulyje mes taip pat matome vaizdelį, tiktai ne ekrane, o savo suvokime. Po šiuo paveiksliuku slepiasi jį vaizduojančios jėgos. Tas, kuris pakyla į jų lygį, supranta, kad šios jėgos yra realios, o paveiksliukas – menamas. Atvaizdas piešiamas kas kart vis naujai, tačiau jėgos lieka tos pačios, tiktai jos yra skirstomos į tarpusavio ryšių lygius. Kalbama apie dvasines pakopas, kuriomis žmogus, vis giliau suvokdamas šių jėgų ryšį, artėja prie tiesos, kol nepasiekia tokio jų junginio, kuris vadinasi begalybe. Žmogus taip pat supranta, jog visi ankstesni etapai ir pirminiai suvokimai buvo įsivaizduojami.


 


Ar kompiuterio ekrane vaizdas yra realus? Apskritai, ką reiškia „realus“ ir „įsivaizduojamas“? Jeigu aš turėčiau kitus jutimo organus, aš jo nesuvokčiau, šios plonybės man neegzistuotų. Taigi, pirmoji aksioma tvirtina – viskas priklauso nuo žmogaus suvokimo, o už žmogaus ribų lieki be suvokimo instrumentų – kas gi tada stebi realybę, kas suvokia, kas apibrėžia, kas ją patiria? Todėl mes visada turime likti nuoseklūs ir neišeiti už suvokiančiojo suvokimo ribų.


 


http://www.kabacademy.com/

Rodyk draugams

Kas realiai keičiasi?

Aš esu pastoviame jėgos lauke. Todėl ir sakoma, kad Kūrėjas (Gamta) – „Geras ir Kuriantis gėrį visiems savo sutvėrimams – ir geriems ir blogiems“. Jis nesikeičia. Kas gi tada keičiasi? Vyksta mano asmeninės, vidinės permainos. Aš egzistuoju šiame lauke, kurio viduje mane veikia Kūrėjo – „Gero ir Kuriančio gėrį“ – jėga. Bet kokie veiksmai - tai mano vidinis darbas vystant savo norą. Kai šis noras keičiasi, aš jaučiuosi pasikeitęs. Tiktai nuo to priklauso mano suvokimas.


 


Michaelis Laitmanas. Vienos kongresas - 2005

Rodyk draugams

Žaidimas į vienus vartus

Kūrėjo ir kūrinių ryšys yra panašus į teniso žaidimą priešais sieną. Aukščiausias valdymas nesikeičia: geras ir darantis gerą Kūrėjas savo santykyje su mumis visais yra pastovus. Pasikeitimai gali vykti tiktai mumyse, nors mums atrodo, kad jie vyksta išorėje.


… kai mes matome priešais save milžinišką pasaulį, -  mes visa tai matome ne iš tikrųjų, o tiktai savo pačių viduje. Mūsų pakaušyje esančių smegenų srityje yra tam tikras fotoaparato prototipas, kuris ten vaizduoja viską, ką mes matome, o ne tai, kas yra mūsų išorėje.


…mūsų smegenyse yra tarytum linzės, apverčiančios visus mūsų matomus vaizdus tam, kad galėtume pamatyti tai išoriškai, ne mūsų smegenų viduje, priešais save. Ir nors tai, ką mes matome savo išorėje, nėra realybė, ši linzė, sudaranti galimybę mums pamatyti ir suvokti viską, kas yra mumyse, tarytum išorėje, suteikia mums galimybę išstudijuoti kiekvieną dalyką, įgyjant žinias ir visišką aiškumą, iširti kiekvieną objektą iš vidaus ir iš išorės – tai ir yra visų mūsų žinių pagrindas.


Taip pat ir Aukščiausios išminties pažinimo atžvilgiu. Nežiūrint į tai, kad visi pasikeitimai vyksta sielos viduje, žmogus šiuos pasikeitimus jaučia esant savo pojūčių Šaltinyje, Kūrėjo viduje – ir būtent tokiu būdu įgyja žinias apie kūrimo sumanymą.


Kaip kad viskas, ką mes matome, yra tiktai mūsų smegenų viduje, taip ir sielos, nežiūrint to, kad visus pavidalus jos mato Šaltinyje, visiškai neabejoja tuo, jog visa tai – tiktai jų viduje, o visai ne Jėgų Šaltinyje.


Iš esmės, tu žaidi pats su savimi ir sulauki atsakomosios reakcijos, kuri atitinka tavo paties kliūtis bei painiavas. Visa tai – tu.


Visi pasikeitimai vyksta žmogaus, esančio absoliučios meilės ir viską duodančios jėgos akivaizdoje, viduje. Jis visą laiką mato tiktai save. Visa, ką mes matome, - tai atminties įrašų realizacija Aukščiausios kokybės šviesoje. Ir, iš esmės, visa žmogaus tikrovė – tai teniso žaidimas priešais sieną. Ir mes visą laiką žaidžiame priešais šią sieną.


 


Parengta pagal Michaelio Laitmano straipsnį “Žaidimas į vienus vartus”.


http://www.laitman.ru/topics/vospriyatie-realnosti

Rodyk draugams

Kas yra mano “Aš”

 


Geriau pamastę tikrai suprasime, kad svarbiausias žmogaus klausimas, vienintelis objektas vertas mūsų studijų, tiktai kurį išstudijavę galėsime iš tiesų pasijusti Žmogumi – tai mūsų „Aš“. Kas yra mano „Aš“? Kur jis slypi? Ar šis „Aš“ yra susijęs su mano fiziniu kūnu? Į šiuos klausimus šiandien yra tikrai lengviau rasti atsakymą, ne prieš kokius 40 ar daugiau metų.


Jeigu mes paeiliui pakeistume žmogui visus jo vidaus organus, persodintume jam, tarkime, plaučius, inkstus, kepenis ar netgi širdį, tai kas gi atsitiktų su žmogaus „Aš“, ar jis išliktų sveikas? Kadaise buvo manoma, kad persodinus širdį pabustų visai kitas žmogus. Pasirodė – nieko panašaus. Mes jau baigiame įsiskverbti ir į smegenis. Žinoma, su smegenimis didesnė problema. Kur formuojasi atsiminimai, kur jie saugomi? Kur slypi tas mūsų „Aš“ ? Nors smegenys dar ir nebuvo žmogui persodinti, bet jei ir būtų, mes įsitikintume, kad žmogaus „Aš“ ir ten nėra, kad žmogaus kūne jo iš viso nėra.


Mūsų kūnas yra tiktai instrumentas, kurio dėka mes save dabar jaučiame. Tai reiškia, kad savąjį „Aš“ mes tiktai jaučiame kūno pagalba, tačiau iš tiesų kūne jo nėra. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, jis gali būti, jo gali nebūti, galima atpjauti nuo jo didesnes ar mažesnes kūno dalis – nuo to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis nėra įsivilkęs į kūną, tarytum kokia tai dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, dėl to buvo sudarkytas, ar kažko tai neteko. Nieko panašaus.


Mūsų „Aš“ – tai absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė – reiškia nesusijusi su atomais ar molekulėmis ir nepriklausanti kūnui. Galite tai vadinti „energetine substancija“ ar „bangine“ – nesvarbu, kaip jūs ją galite įsivaizduoti, bet tai jokiu būdu nėra kūno sudėtinė dalis.


Vadinasi, manojo „Aš“ fiziniame kūne nėra. Galima pasakyti dar įdomiau, jog „Aš“ – tai aš, o fizinis kūnas – iš viso ne mano, ir tai ne aš. Mes ramiausiai galime persodinti jo organus, ar šalinti kai kurias jo dalis – manojo „Aš“ tai nepakeis. Kūnas – tai tik manąjį „Aš“ aptarnaujantis instrumentas.


Teoriškai, galima žmogui atlikti smegenų operaciją, pakeisti jas kitomis, o jis kaip ir iki tol jaus save. Pasikeis tiktai tam tikri išoriniai pasireiškimai, t.y. įgūdžiai, įpročiai – visa tai kas yra sukaupta iš šio gyvenimo patirties, bet tai nėra dvasinė substancija, o materiali, savybės, kurios dar nėra perėjusios iš materialaus lygio į dvasinį, t.y. iš žinių - į savybes. Šios, žinoma, pakinta.


Ar tai reiškia, kad žmogus po smegenų operacijos suvoktų save esant kažkuo tai kitu? Panagrinėkime paprastesnį pavyzdį. Jeigu mes žmogui duotume kitą kūną, tačiau su tomis pačiomis smegenimis, tai, žinoma, kai kurias funkcijas jis atliks visiškai kitaip, nei anksčiau, nes jo kūnas kitaip reaguos į smegenų komandas ir kitaip jas realizuos. Taigi, tas pats ir su smegenimis. Tačiau jis jaus tą patį save, tą patį „Aš“, kaip ir iki operacijos. Todėl, kad protas yra tik tam tikras funkcijas vykdantis mechanizmas, kaip ir rankos ar kojos, kuris tik aptarnauja mūsų „Aš“, realizuojantį save smegenų, nervų ir visų kitų organizmo sistemų pagalba.


Persodinus organus, ar smegenis, realizacijos charakteris, žinoma pasikeistų, tačiau asmeniškam žmogaus „Aš“ tai nei ką pridėtų, nei ką iš jo atimtų. Tik gal šiek tiek pakistų pats realizacijos aspektas. Panašiai, kaip lyginant šiuolaikišką, ypatingo modelio automobilį su arkliu pakinkytu viežimu. Iš tiesų visa tai – tiktai transporto priemonės, tačiau kokios skirtingos: lėktuvas, raketa, vežimas, mašina, ir t.t. Skiriasi tiktai realizacijos būdai, bet ne pati esmė.


Daugelyje šiuolaikinių filmų, kaip bebūtų gaila, tapusių pagrindiniu kartos mokytoju ir auklėtoju, galima pamatyti, kaip žmogaus „Aš“, arba dvasia (skirtinguose filmuose skirtingai tai vadina) persikelia į kitus kūnus. Tai absoliuti nesąmonė. Tai – Holivudas. Mūsų kūnas su jame esančia širdimi, smegenimis paprasčiausiai tėra toks apvalkalas, kuris padeda pasireikšti vieniems ar kitiems vidiniams jausmams – ne daugiau. Ir nei smegenyse nei prote nėra nieko ypatingo ar antgamtiško – tai tiktai instrumentai.



Tai kam gi tada priskirti mintis – savajam „Aš“ ar fiziniam kūnui? Mūsų kūnui niekas nepriklauso. Kūnas yra grynai funkcijas vykdantis mechanizmas. Jau nekalbant apie valios laisvę, apie ypatingas vykdomąsias programas – visa tai bazuojasi mano dvasiniame „Aš“ ir nuo kūno nepriklauso.


Kadaise mes galvojome, kad mūsų „Aš“ yra sutelktas širdyje. Kai Ch.Bernardas  (Ch.Bernardas 1967 metų gruodį Pietų Afrikos Respublikos mieste Keiptaune pirmą sykį sėkmingai persodino žmogaus širdį) prieš 50 metų darė savo operaciją, tai visas pasaulis laukė: „Ką dabar šitas žmogus jaus? Ką jis išgyvens ir ką turės pergyventi?“ Nieko jam neatsitiko. Atjungė jį nuo jo širdies, pajungė prie dirbtinės širdies aparato, o po to įsiuvo kitą ir nieko tokio. Šiandien tai jau tapo norma. Tas pats bus ir su mūsų smegenimis. Mes galiausiai suvoksime, jog esame ne kūne. Mūsų kūnas yra reikalingas tiktai tam, kad galėtume išreikšti savo vidinį „Aš“.


Egzistuoja kažkoks tai „Aš“ ir šis „Aš“ mąsto, priima sprendimus, o mes jaučiame, tarytum visa tai vyksta mūsų kūno viduje. Lygiai taip, kai mes jaučiame tarytum jaustume širdimi: „Širdis plyšta. Skauda širdį dėl tavęs. Aš myliu tave visa širdimi. Aš nekenčiu tavęs visa širdimi“. Prie ko čia širdis?! Yra mechanizmas, kuris veikia nervų sistemą ir reaguoja į įvairiausius įmanomus jai spaudimus. Todėl mums atrodo, kad mūsų jausmai priklauso vienam organui, o iš tiesų – jį supančiai nervų sistemai – štai ir viskas. Mes tiktai priskiriame širdžiai savo jausmus.


Lygiai tas pats ir su smegenimis: „Mano protas, mano mintys, mano atsiminimai, mano planai – visa tai čia, manyje. Aš tai apdoroju, aš suprantu kur kas vyksta …“. Taip pat kaip ir širdyje! Man, tarkime, ima ir persodina smegenis, ir ką gi aš tada pabudęs mąstau: „Man persodino kitas smegenis? Jos pusę kilogramo sunkesnės, ar lengvesnės? Aš tapau protingesnis, ar kvailesnis? Kas čia dabar gaunasi? O kur tada bazuojasi visi mano duomenys? Jie ne manyje!”. Smegenys – tai grynai skaičiavimo funkcijas vykdanti mašina.


Čia tiktai gali kilti tam tikros mikrochirurginės problemos, kaip jos suaugs su kūnu. Kaip ir su širdimi: jeigu visi kontaktai gerai suauga, tai žmogus nejaus jokių problemų – pabunda po operacijos ir pirmyn su nauja galva, nejaučiant jokių pasikeitimų šioje dėžutėje. Net jei ir visą dėžutę kartu su veidu pakeistų. Tai kur tada mano „Aš“? Pakeitė žmogui veidą, padarė iš jo Apoloną. Na ir ką – jo „Aš“, kaip buvo taip ir liko, tik dabar jį išreiškia šitas Apolonas.


„Aš“ visiškai nepriklauso šiam fiziniam materialiam pasauliui. Absoliučiai! Tai kito matavimo substancija. Apie tai šiandien kalba ir mokslas. Ir sveikai mąstančiam žmogui jau nebeliko tokių iliuzijų, kad mūsų smegenys yra sielos buveinė. Jos yra tiktai Aukščiausią programą apdorojantis ir visą kūną valdantis mechanizmas.


Na, o jei žmogus įsimyli be atsako ir jaučia skausmą dėl to, tai kur jis tai jaučia, jei ne širdyje? Savo noruose. O norai yra taip pat ne žmogaus kūne. Tai kodėl tada jis tai jaučia širdyje? Todėl, kad jo širdies pulsas priklauso nuo nervų sistemos ir jis šiuo organu jaučia visų jausmų pasireiškimus. Kažkokios tai ne kūne esančios esybės raišką, realizaciją, veikimą.


 Juo labiau, kai žmogus pradeda jausti Aukštesnį pasaulį, tai staiga pajunta, kad jaučia jį visu savo kūnu, tarytum į jį visą kažkas tai įsikūnija ir jis pradeda kitaip vibruoti. Tai kur vyksta tos vibracijos? Visame kūne? Jas taip pat jaučia mūsų nervų sistema. Kaip ir adrenalino išsiskyrimą jaučia visas mūsų kūnas, taip ir meilę. Vadinasi, mūsų „Aš“ kaip ir meilės šiame kūne nėra.


http://www.kabacademy.com/

Rodyk draugams

Ar egzistuoja laikas?


 


Laiko pojūtis – tai mūsų vidinis subjektyvus pojūtis. Jo dėka mes stebime mūsų pasaulio judėjimą, matome priežasties-pasekmės procesus jame, kur priežastis visada lenkia pasekmę, o pasekmė, savo ruožtu, visada yra kitos pasekmės priežastis, ir taip toliau. Šis, tokia tvarka pasireiškiantis mums, judėjimas ir formuoja mumyse laiko pojūtį.


Iš tiesų jau ir mokslas nuo Einšteino laikų tvirtina, kad laiko nėra. Egzistuoja tikimybės, ir ne tik tikimybės, o tokios galimybės, kuriose pasekmė lenkia priežastį, kai ji pasireiškia anksčiau už priežastį, kur gyvenimas ir laikas teka ne viena kryptimi, o absoliučiai priešinga. Tokios yra mokslo išvados. O Kabbalos mokslas teigia: „Laiko sąvokos iš viso nėra. Jis neegzistuoja“.


Tai reiškia, kad tikrasis – dvasinis pasaulis – tai ne laiko, o kategorijų, jėgų pasaulis, kuriame tokios laiko sąvokos, kurią mes turime, nėra. Neįmanoma mums to įsivaizduoti, nes pas mus viskas yra determinuota. Mūsų pulsas, mūsų gyvenimas, viskas, ką mes suvokiame, visada, kaip kompiuteryje, automatiškai fiksuojama laiku – kada tai įvyko. Paspaudei klavišą – užfiksuota. Kitas veiksmas – kitas klavišas – užrašomas jo laikas. Ir ką tu bedarytum (gauni žinutes, siunti žinutes), visada viskas užrašoma laiku, atitinkančiu vidinį kompiuterio laikrodį. Tokie patys vidiniai laikrodžiai yra ir mumyse.


Bet iš tiesų – dvasiniame pasaulyje – šito nėra. Ir mokslas pamažu tai baigia išsiaiškinti ir su tuo sutikti, kaip ir apskritai su viskuo, ką teigia Kabbalos mokslas. Stebėtina, kad „Sukūrimo knyga“, parašyta dar Senovės Babilone (tik pabandykite įsivaizduoti – tai buvo prieš keturis su puse tūkstančių metų!) – kalba apie tokias šiuolaikiniam žmogui visiškai naujas sampratas, įžvalgas, apie kurias mokslas tik šiandien prabyla. Tai ką čia rašau, atkeliavo iš ten.


Laiko pojūtis kyla žmoguje dėl būsenų kaitos, būsenų atsinaujinimo, kurios tarytum suteikia žmogui vidinę atskaitos sistemą, laiko sampratą. Jeigu niekas nesikeistų, tai mes ir nejaustume laiko. O dvasinėje kategorijoje laiko nėra. Ar tai reiškia, kad ten egzistuoja tiktai viena vienintelė būsena? Būtent taip! Negali dvasiniame pasaulyje egzistuoti daug būsenų, nes tada jos būtų skirstomos viena kitos atžvilgiu: geresnė, blogesnė. Dvasinė kategorija – tai absoliutas.


Egzistuoja penki pasauliai, t.y. penkios aukščiausios šviesos, absoliuto, niekuo neribotos jėgos apribojimo formos, stadijos, kurios savo ruožtu taip pat dėsningai vėl dalinasi į penkias ir dar į penkias. Taigi, čia yra klabama apie laipsnišką pakilimą iki paskutinio, aukščiausio pasaulio. Aukščiausio savo kokybe, santykio su absoliutu kokybe. Tikroji dvasinė būsena – tai paskutinis, aukščiausias pasaulis, kuriame visiškai išnyksta laiko bei priežasties-pasekmės procesų sąvokos. Ar tai reiškia, kad žmogus kvailėja? Ne, ne kvailėja, o atvirkščiai, įgyja neribotą suvokimą.


Nes laikas – yra tai, kas mus riboja, ir dėl to mes išnaudojame tik kelis procentus savo proto galimybių. O be laiko, atvirkščiai, nelieka rėmų, ir mes galime tapti iš tiesų protingais ir viską suvokiančiais. Priežastis-pasekmė integruojasi, apsijungia į vieną visumą, mes suvokiame visą Pasaulio sistemos apimtį.


Tačiau, vis tiktai, kažkoks tai laiko pajutimas dvasiniuose pasauliuose turi būti? Jis yra tik priežasties-pasekmės pavidale. Kai mes atskiriame priežastį nuo pasekmės, tai kalbame apie laiką: štai čia – pradžia, o čia – kitas etapas. Ir gali būti taip, kad mūsų pasaulyje šie du įvykiai yra atskirti vienas nuo kito šimtmečiais, o kadangi tarp jų pačių nieko neįvyko, tai dvasiniame pasaulyje jie yra glaudžiai susiję, vienas šalia kito.


Tai reiškia, kad dvasinis pasaulis nesukonstruotas pagal laikrodžio tiksėjimą, mano pulso ar širdies dažnį, o sudarytas tiktai iš dvasinių veiksmų. Dvasinių veiksmų seka lemia dvasinį laiką. Vadinasi, nėra tokios mechaninio laiko, pagal kurį sukasi Saulė arba Žemė, sąvokos. Laikas dvasiniame pasaulyje - tai sąmoningas žmogaus pasaulėjautos vystymas priežasties-pasekmės sekos vertikalėje.


http://www.kabacademy.com/

Rodyk draugams