Aš ir Pasaulis

Mintis yra noro sužadinta pasekmė. Todėl žmogus galvoja apie tai ko jis nori ir negalvoja apie tai ko jis nenori. Pavyzdžiui, jis niekada negalvoja apie mirties dieną, o atvirkščiai, visada galvoja, jog jis amžinas, nes nori tokiu būti.

Bet protas dar turi ypatingą vaidmenį – tai galimybė padidinti norą. Jeigu žmogus turi mažą norą, kuriam nepakanka jėgų save išreikšti ir priversti jį įgyvendinti, tai žmogus, galvodamas apie šį norą, gali padidinti ir išplėtoti jį iki tokio lygio, kad jis pradės reikalauti savojo išpildymo. Vadinasi, noras yra pagrindas, žmogaus esmė, o mintis jam tetarnauja.

Jeigu noras didelis, jis viešpatauja mažesniems norams. Ir jeigu žmogus nori padidinti kokį nors mažą norą, gali tai padaryti pastovių minčių apie jį pastangų dėka. Ir tiek, kiek jis galvos apie tą norą, tiek tas noras ir padidės.

Kuris noras vertas tokių pastangų? Gamta sudaryta kiekybinės-kokybinės piramidės principu: negyvoji, augalinė gamta, gyvūnija, žmogus ir aukščiausia, visa kurianti Gamtos jėga. Kuo aukštesnė kokybė – tuo mažesnės kiekybės reikalauja. Lygiai tokia pati yra ir žmogaus norų gradacija: negyvasis noras (todėl, kad pastovus) – maistas, pastogė, potraukis priešingai lyčiai, augalinis – turtų troškimas, gyvūno lygio – garbės, valdžios, pripažinimo siekis, žmogaus – žinių troškimas, ir penktasis, aukščiausias – dvasinis siekis.

Kiekviena aukštesnė kokybė talpina savyje visą žemiau esančią kiekybę, todėl akivaizdu, kad norint išpildyti visus savo norus, reikia rinktis aukščiausią, dvasinį siekį, kuris, beje, mums reiškiasi, jeigu jau reiškiasi, kaip pats mažiausias, niekingiausias, nereikšmingiausias iš visų. Taip yra todėl, kad žmogui yra skirta sąmoningai rūpintis šiuo noru, nes tokių pastovių minties pastangų dėka, jis padidins dvasinį norą iki tokio lygio, kad šis pradės vyrauti virš visų kitų. Tai yra Žmogaus užduotis.

http://www.kabacademy.com/

Vis dažniau mes girdime kalbant apie kitas realybes. O kuriems galams žmogui reikia pažinti kitą realybę, jeigu jis ir šios iki galo negali pažinti? Ką jam tai duos? Tai išmokys jį gyventi? Ką mums apie tai gali papasakoti pats seniausias ir moderniausias Kabalos mokslas?

Pati gamta mus skatina judėti šios naujos realybės slenksčio link ir visi mes turime į ją patekti. Mes turime save joje pajusti. Mums skirta egzistuoti joje, nes egzistencija šioje aukštesnėje realybėje - tobula ir amžina. Tai gamtos varomoji jėga.

Ir tai nepriklauso nuo mūsų noro ar nenoro. Taip mes jau esame sutverti – mes turime laipsniškai besivystydami suvokti šią išorinę realybę, įeiti į ją ir joje egzistuoti. Netgi tokiame lygyje, kuriame išnyksta mūsų pasaulio ir ryšių jame pajutimas. O visa ta realybė, kurią mes dabar stebime, laipsniškai besivystydama skaidrėja, tarytum besitransformuodama į tos kitos, išorinės, aukštesnės realybės pavidalus ir jėgas.

Yra begalė spėlionių apie tai, kas yra tas aukštesnis matavimas. Kai kurie netgi mano, jog sapnas - tai jau kita realybė. Šia tema prikurta begalė teorijų. Pavyzdžiui, daosizmo srovės tėvui, Laozi kartą prisisapnavo, kad jis yra drugelis. Atsibudęs jis dar ilgai svarstė, kas jis yra iš tiesų: drugelis, kuriam prisisapnavo, kad jis - Laozi, ar Laozi, kuris sapnuoja, jog jis yra drugelis? Tarytum bandė atspėti, kuri būsena – sapno ar budrumo – realesnė.

Tačiau, ir gyvenime, ir sapne jis buvo toje pačioje „realybėje“, tiktai įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad negalėjo atskirti viena nuo kito. Beje, sapno įspūdžiai gali būti žymiai ryškesni nei gyvenimo – ar ne? Gali būti taip ir taip. Taigi, tai nieko nesako. Mes tarytum sąmoningai užmiegame bei pabundame ir todėl taip skirstome: štai čia - sapnas, o čia – gyvenimas. Bet iš tiesų ir tai, ir tai – iliuzija.

Aukštesnė realybė – tai visai kita būsena, kurioje nėra nei sapno, nei realybės – tai būsena, kurioje egzistuoja absoliučiai išsamus ir nenutrūkstantis informacijos srautas, vadinamas amžinu ir tobulu gyvenimu, egzistavimu, iš kurio pozicijų žiūrint į mūsų dabartinę būseną, visa mūsų pasaulio negyvoji, augalinė ar gyvūnijos lygio gamta, pasirodo ne daugiau nei iliuzija – energijos samplaikos, ir tiek. Taigi, šioje realybėje Laozi ir sapną, ir budrumą stebėtų, kaip iliuziją joje esančių atžvilgiu.

O ar galima vienu metu egzistuoti dviejuose – šiame ir aname pasauliuose kartu? Kol dar žmogus pilnai neįžengia (neįsilieja) i šį aukštesnį pasaulį, į šį kitą matavimą, jaučia dar ir šį pasaulį. Bet jau galutinai įžengusiam į šią aukštesnę realybę, šio pasaulio pajutimas išlieka tiktai tam, kad jis galėtų kontaktuoti su kitais žmonėmis. Tačiau dar kartą grįžti į šią iliuziją jis neturi jokio poreikio.

Ar jau aukštesniame pasaulyje egzistuojantis žmogus, bet dar savo penkiais jutimo organais esantis čia, gali iškristi iš ten? Jis kartais iškrenta, nes tai priklauso nuo to, ar jis savo vidinio noro jėga asocijuoja save su tuo aukštesniu pasauliu. Žmogus, norintis būti aukštesniame matavime, savo ruožtu privalo atlikti tam tikrus veiksmus. Panašiai, kaip kad sunkiai sergantis ir praradęs sąmonę žmogus, neturi jėgų ir niekaip negali pasistengti susitapatinti su juo – gali iškristi iš jo.

Tačiau jis jau žino kad yra iškritęs, jis tai suvokia – jis jau turi kontaktą! Tai reiškia, kad šį kontaktą su aukštesniu pasauliu žmogus įgyja visam laikui. Ir tik nuo jo dabar priklauso, kaip greitai jis gali šį kontaktą atnaujinti ir kokiu savo suvokimo greičiu skrosti šiuos aukštesnius pasaulius.

http://www.kabacademy.com/

Mums reiškiasi ne tai kas vyksta aplink mus, o mūsų reakcijos į kažkokią tai išorę. (http://www.aphorism.ru/author/a7961.shtml). Kitaip tariant, mūsų pasaulio vaizdas tai musų savybių reakcija į kažkokį tai išorinį jėgos lauką - Absoliutą, kurio gradacija iš viršaus žemyn tas musų savybes tokias ir suformavo visu įmanomu spektru būtent tam, kad mes turėtume galimybę jį suvokti visose įmanomose pozicijose - nuo žemiausios iki akščiausios, nuo materialiausios iki šviesiausios, nuo dispozicijos iki pozicijos, nuo disharmonijos iki harmonijos - iki Absoliuto. Ir tai palikta mūsų laisvam pasirinkimui. Pozicija pati sau nėra nei gera nei bloga, juo labiau kai nėra su kuo jos palyginti, t.y. su ją formuojančia priežąstimi, kuri visada paslėpta būtent pasirinkimo laisvės labui, o dižiausias trūkumas kyla dėl pozicijos stagnacijos, kuri ir formuoja gyvenimo rutinos, nevilties, bebprasmybės, nuobodulio, bei visų kitų šviesos trūkumo išraiškų formas. O šviesa - tai malonumas, kuris slypi kaitoje, t.y. santykio su Absoliutu dinamikoje. O ši dinamika gamtos palikta mūsų valiai, nes jei ji būtų automatiška - tai žmogui būtų atimta galimybė įgyti šią galią, šią savybę. Čia slypi gili išmintis.

http://www.kabacademy.com/

Visi mes miegame. Mums tik atrodo kad esame realiame pasaulyje, bet iš tiesų – mes sapne. Tačiau kas šitaip gali teigti? Tiktai tas, kuris gali stebėti mūsų „hipnozę“ iš šalies.
Ką reiškia - sapne? Ar tai reiškia, kad aš egzistuoju kažkokiuose savo pojūčiuose, kurie vaizduoja man realybę? Ar visiems mums ji reiškiasi vienodai?
Taip, nes mūsų pojūčiai yra tapatūs. Ir būtent todėl, kad mūsų pojūčių sandara yra tokia pati, mes savo akiratyje matome vienas kitą normaliai egzistuojančius, gyvenančius, besivystančius.
Viskas, ką mes fokusuojame mūsų pasaulio srityje, tai viso labo mūsų sąmonėje esantis atvaizdas. Ar tai egzistuoja iš tiesų? Kieno atžvilgiu tai egzistuoja arba ne? Tai yra pirmaeilis klausimas. Jeigu žmogaus atžvilgiu, tai galime teigti: taip, jo, stebėtojo atžvilgiu - reiškiasi būtent tokia realybė. Tačiau kitose koordinatėse jis stebės kitą realybę.
Yra daugybė matavimų, visatų, kur mes egzistuojame skirtingose būsenose. Gali būti, kad ten egzistuoja laikas arba ne, arba tai peržengia laiko ribas – nepaklūsta laikui. Dar kitos būsenos gali nepaklusti judėjimo dėsniams. Ten visiškai kiti egzistencijos matavimai – nei laiko, nei vietos, nei judėjimo, nėra viršaus ir apačios ar kitų parametrų, ribojančių mūsų „Aš“, mūsų egzistencijos suvokimą. Ten viskas gali būti kitaip, bet mes to nežinome. Žmonės, kurie šiame gyvenime aiškiai suvokia kitą matavimą ir jį aprašo, sako, kad būtent į jį mes turime suvokti, kad mūsų laukia visiškai kita egzistencija – tarytum kitoje žvaigždėje, kurią mes privalome pasiekti.
Čia kyla klausimas – o ar ta egzistencija nėra iliuzija? Taip, šiandien mūsų atžvilgiu iliuzija, nes mes ja netikime, o todėl ir nejaučiame, nesuvokiame, nekontaktuojame su ja, nors ji ir slypi mūsų viduje. O pasiekusieji tą būseną, tą kitą egzistenciją – jau iš tos būsenos pozicijų sako, kad mūsų būsena - absoliuti iliuzija, tarytum sapnas.
O kiek gi tų kitų būsenų yra, arba - gali būti? Lygiai tiek, kiek suvokiantys jų suvokia, nes apie tas, kurios yra nesuvoktos, mums niekas nieko negali pasakyti. Nesgi žmogus suvokia tiktai savimi, savo pažinimo instrumentais, savaisiais pojūčiais. Jeigu jis įgytų dar kokius nors kitus jutiklius, tai galėtų mums papasakoti ką nors naujo, o jeigu ne, tai ne.
Be to, šis suvokimas yra visiškai tikslus, mokslinis, aprašomas grafiškai, formulėmis, kurį galima perteikti taip, kad ir kiti galėtų atlikę tuos pačius veiksmus judėti to kito pasaulio link, stebėti realybę iš jo pozicijų, aprašyti savo įspūdžius, palyginti savo tyrimo rezultatus. Kaip ir įprastame mūsų pasaulio moksle: mokslininkai tarpusavyje bendrauja vystydami savo tyrimus, tikslindami jų rezultatus. Tačiau, nors ir suvokimo metodika yra universali, kiekvieno atskiro stebėtojo asmeninis patyrimas yra labai subjektyvus, ir jie įspėja apie tai.
Ir taip pat, kaip mūsų pasaulio mokslai, tiriantys mūsų iliuziją ar tikrovę, arba tikrovės iliuziją (nesvarbu kaip pavadinti), taip ir čia, žmogus kitą matavimą tiria irgi tik stebėtojo atžvilgiu, ir niekaip kitaip, ir pabrėžia tai. Yra toks pasakymas: „Teisėjas gali remtis tiktai tuo, ką mato jo akys“, kuris reiškia – „ Žmogui realu yra tiktai tai, ką jis suvokia savais norais, savo instrumentais“.
Ir ta jų suvokiama realybė yra bendra ir prieinama absoliučiai visiems. Lygiai taip, kaip ir mūsų pasaulyje mes turime bendrus įspūdžius, nors ir kiekvienas juos išgyvename šiek tiek savaip, tačiau bendrumas išlieka - taip ir aukštesniuose suvokimuose. Norint šią realybę suvokti pačiam - reikalingas tam tikro dydžio ir kokybės noras. O tokio noro išvystymui savyje egzistuoja tam tikra per amžius tobulinta metodika.
Netgi ir mokslo pasaulis šiandien jau pradeda aiškiai suprasti, kad mūsų pasaulis - iliuzija. Ką reiškia iliuzija? Visiškai priklausantis tiktai nuo mūsų jutimo organų ir nuo jų veikimo dažnio, veikimo būdo. Todėl ir sakoma „iliuzija“. Tačiau tai ne iliuzija, tai absoliučiai subjektyvi realybė, kurią aš pats sau reiškiu savyje. Jeigu aš turėčiau kitokias akis, kitokias ausis, kitokius lytėjimo jutiklius, tai aš galėčiau pasaulį jausti visiškai kitaip: daiktas, kuris man dabar atrodo kietas, galėtų būti kiauras - dujinės būsenos. Jei mūsų pasaulį matyčiau ir su juo sąveikaučiau taip, kaip kokie nors neutronai ar kitos dalelės, galinčios visur pasiskverbti, jeigu jausčiau, kad galiu skverbtis, matyti, eiti tarytum kiaurai per šią materiją, tai, savaime suprantama, viso šio pasaulio pajutimas man būtų kitoks.
Ar tai reiškia, kad aš tiesiog nematyčiau, pavyzdžiui, stalo, ar kitų daiktų? Taip, žinoma, man jie būtų kiauri. O kodėl gi ne? Mano dabartiniuose pojūčiuose ši kažkokių tai elementų kombinacija pasireiškia kaip kieta materija, o iš tiesų mūsų pasaulyje yra ir kitos būsenos, kurioms šis kietumas – ne kliūtis. Aš jaučiu kliūtį dėl tam tikro spaudimo. Tai ir yra lytėjimo pojūtis – objektas spaudžia mane atvirkštine jėga, o aš savo reakcijomis atkuriu jį savo pojūčiuose: kas jis, koks jis, iš ko jis.
Vadinasi, mano suvokimo subjektyvumą lemia tai, kad šią informaciją priimu aš. O ar kitas galėtų priimti ją kitaip? Ir kitas ją priimtų taip pat, nes mūsų pojūčiai yra tapatūs, mūsų jutimo organai yra sudaryti taip pat.
Na, jeigu jau taip, tai visa tai objektyvu! Kam objektyvu? Kieno atžvilgiu? Mūsų pasaulyje gyvenančio žmogaus atžvilgiu. Šis pasaulis žmogaus viduje turi štai tokią išraišką. O ar jis egzistuoja išorėje, aš nežinau. Aš girdžiu kažkokius tai garsus, matau kažkokius tai pavidalus, kurie formuojasi mano viduje, o ne išorėje. Aš, tarkime, matau kokį nors stalą, ar taurę. Ar jie egzistuoja iš tiesų – mano išorėje? Aš nežinau ir todėl negaliu taip sakyti. Aš tik galiu teigti: manyje fokusuojasi pavidalai, kurie man atrodo esantys išorėje. Štai kokia nors taurė, pavyzdžiui, - ar ji turi tokią formą už mano jutimo organų ribų? Ne, ji tokios formos neturi, ji man tokia tik atrodo. O kokia ji yra iš tiesų? O šito aš negaliu pasakyti, kokia ji yra iš tiesų – ji tokia yra tiktai stebėtojo atžvilgiu.
Yra keturi tikrovės suvokimo požiūriai. Niutono požiūriui būdinga tai, kad mus supantis išorinis pasaulis – yra toks, kokį mes jį jaučiame.
Egzistuoja H. Everett (amerikiečių fizikas, pirmasis kvantinėje mechanikoje [2] pasiūlęs daugybės pasaulių interpretaciją [1]) išvystytas požiūris, kuris teigia, kad pasaulis yra toks, koks jis mums atrodo, tačiau jis dar priklauso ir nuo to, kokius savo trikdžius mes į jį transliuojame. Vadinasi, pasaulis yra kažkokia tai tarpinė sritis tarp stebėtojo ir to vaizdo, kurį jis stebi. Aš tam tikru būdu kontaktuoju su pasauliu, o mūsų bendros savybės, kažkokie tai bendri sąlyčio taškai su juo formuoja man vaizdą. Tai reiškia, kad man pasireiškiantis pasaulio vaizdas priklauso nuo mano savybių.
Kodėl taip yra? Todėl, kad netgi mūsų kasdienybėje aš į vienus reiškinius atkreipiu dėmesį, o į kitus – ne. Aš kažką tai suvokiu, bet staiga tai išgaruoja iš mano sąmonės. Tai reiškia, kad yra dalykų į kuriuos aš nekreipiu dėmesio arba atvirkščiai – koncentruoju savo dėmesį ties jais. Aš su objektais kontaktuoju stipriau arba silpniau ir nuo to priklauso jų raiška man. Tai reiškia, kad aš suvokiu ne visą pasaulio vaizdą, kuris mane supa. Gali būti, kad jame yra dar daug objektų, tačiau aš jų nefiksuoju.
Yra dar vienas, jau artimesnis tiesai požiūris, kuris teigia, kad mes iš viso nieko nesuvokiame iš to, kas yra mūsų išorėje.
Galima taip pasakyti: mūsų išorėje yra kažkoks tai šaltinis. Štai aš pabeldžiau į stalą – išgirstate garsą. Vadinasi, yra atliktas kažkoks tai veiksmas, kuris generavo tam tikrą bangą. Ši banga pasiekė mūsų ausį, paveikė ausies būgnelį, perėjo per visas sistemas – elektrines, chemines, atsispindėjo mūsų smegenyse, kurios sugretino ją su jau turimais duomenimis, nustatė, kad tai garsas, ir apie visa tai informavo mus.
Ką bendro turi išorinis garsas su tuo, ką jūs pajutote savyje? Įvyko įvairios galimos reakcijos: šios bangos sukeltas mechaninis spaudimas, vėliau įvairios cheminės reakcijos, informacijos palyginimas su jau turimais įvairiais atminties įrašais, ir taip toliau. Ką tai turi bendro su tuo, kas įvyko išorėje? Beveik nieko. Tiktai kažkokią tai sąsają.
O aukštesnę realybę suvokiantys žmonės teigia, kad ir šios sąsajos visai nėra, ir jokių išorinių reiškinių nėra – viskas egzistuoja tiktai žmogaus viduje. O mūsų išorėje nieko nėra. Yra pastovi jėga, kurios viduje esame mes, ir šios pastovios jėgos, absoliučios konstantos atžvilgiu mumyse vyksta visi įmanomi vidiniai reiškiniai, ir ši tam tikro lygio, kokybės, intensyvumo, įtampos, stiprio, etc. sąveika su šia pastovia jėga kuria mumyse visus įmanomus pojūčius.
Tai reiškia, kad aš suvokiu ir jaučiu tiktai savo vidinius pasikeitimus, savo vidinį vystymąsi šios pastovios išorinės jėgos atžvilgiu. Ir štai šie mano vidiniai pasikeitimai ir sudaro mano pasaulio vaizdą. Be to, tai suvokiantys visa tai aprašo moksliškai, grafiškai, kviesdami visus žengti į šią realybę. Ir kai žmogus pradeda tai studijuoti, patirti savimi, generuoti šias būsenas, tai ir pats pradeda matyti, kad iš tiesų taip yra.
Vadinasi, žmogus viso savo gyvenimo bėgyje, manydamas, kad studijuoja išorinį pasaulį, iš tiesų studijuoja tiktai save? Tikrai taip! Mes studijuojame tiktai save. Apskritai – visas gyvenimas tai tik savęs suvokimo aktas.

http://www.kabacademy.com

Mūsų pasaulis – tai iš tiesų iliuzijų pasaulis. Mažų mažiausiai, kiekvienam gyvam sutvėrimui jis atrodo kitaip. Jau vien iš to galima spręsti, kad kažkoks tai konkretus pasaulis – mūsų pasaulis – tėra iliuzija.

Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, mes jį matytume kitaip. Jeigu mūsų regėjimo dažnis atitiktų infraraudonųjų, ultravioletinių ar rentgeno spindulių dažnį, girdėtume kito dažnio garsus, kitu dažniu veiktu mūsų lytėjimas ar uoslė, tai mūsų pasaulis, tai yra - visų mūsų jutimų suma būtų visiškai kitokia ir transliuotų mums visai kitą vaizdą. Mums žinoma, kad šuo suvokia pasaulį uoslės pagalba, gyvatės temperatūros jutikliais - jie „mato“ kitaip. Jeigu mes neturėtume regėjimo, kuris mums teikia 90% informacijos, tai kitaip jausdami, prisitaikytume prie mus supančio pasaulio: jeigu aš nematyčiau šių objektų, jie man egzistuotų lytėjimo organų dėka, kurių pagrindu manyje ir formuotųsi pasaulio modelis.

Vadinasi, jeigu mes pakeistume savo penkis jutimo organus – regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį, - į kitus, veikiančius kitais dažniais, tai savaime suprantama, pasaulio vaizdas būtų kitoks. Jau vien tiktai šios išvados dėka mes suprantame, kad pasaulis – tai subjektyviai jaučiama realybė, mūsų realybė, kuri egzistuoja mūsų viduje. Jeigu mes įgytume dar ir kitus jutimo organus, tai paįvairintume vaizdą neatpažįstamai pasikeitusiu pasauliu. Tačiau mes netgi neįsivaizduojame ko būtent mums trūksta.

Penkis žmogui įprastus jutimo organus galima papildyti dar vienu, šeštuoju jutimo organu, vadinamu „siela“. Tai nėra įprastas jutimo organas – jis veikia iš principo kitu pagrindu – ne vien tik priimdamas informaciją į save, o sąveikaudamas su pačiu informacijos šaltiniu - jis priima išorinę informaciją supanašėdamas su jos siuntėju (šaltiniu, išoriniu vienalyčiu jėgos lauku). Ir tada jis jaučia tikrą – neiškraipytą, savojo egoizmo savybėmis nesutrikdytą – išorinio pasaulio vaizdą. Tuo skiriasi altruistinis tikrovės suvokimas nuo mūsų, egoistinio tikrovės suvokimo.

Altruistinis suvokimas neiškraipo pasaulio vaizdo, jis leidžia pajusti, suvokti, suprasti pasaulį tokį, koks jis yra, nepriklausomas nuo stebėtojo. Ir tai pats svarbiausias altruizmo pranašumas. Čia turimas galvoje ne mums įprastas buitinis-socialinis altruizmas, kurio pagrindas lieka vis tiek egoistinis, o teisingas, harmoningas santykis su gamta visuose jos pasireiškimo lygiuose. Todėl tai galima būtų pavadinti harmonijos, harmonijos suvokimo mokslu, nes chaosas tėra neįsisavinta harmonija. Įsisavinti tokį pasaulio suvokimą ir, jau jo pagrindu, stebėti mūsų iliuzijas bei visas metamorfozes, kurios mus ištinka – mūsų kūnas miršta, gauname naują kūną, gyvename jame, gyvename be jo – taip gali tik žmogus, kuris iš tiesų stebi pasaulį objektyviai.

http://www.kabacademy.com

Jeigu žmogus jaučia suspaudimą kažkur ir kažkokį - jaučia neapykantą, pyktį, susierzinimą, sunkumą, kitaip tariant bet kokį neigiamą jausmą bet kokio objekto ar subjekto, daikto, reiškinio ar žmogaus atžvilgiu - tai reiškia kad jis yra užgniaužęs savyje tam tikrą porciją Šviesos tam tikru lygiu - tai jo varža judant Šviesos keliu.

Žinok, iki Sutvėrimo pradžios buvo tik aukščiausia, viską savimi užliejanti Šviesa.

Ir nebuvo laisvos neužpildytos erdvės -  

Tiktai begalinė lygi Šviesa viską savimi buvo užliejus.

Ir kai nusprendė Ji sukurti pasaulius ir sutvėrimus juose egzistuojančius,

Taip atskleisdama tobulumą Savo,

Kas ir buvo pasaulių kūrimo priežastis,

Apribojo save Ji centriniame Savo taške -  

Ir suspūdo Šviesa , ir nutolo,

Palikdama laisvą, niekuo neužpildytą erdvę.

Ir tolygiai suspausta Šviesa buvo aplink tašką centrinį

Taip, kad vieta tuščia aplinkos formą įgavo,

Nes taip buvo apribota Šviesa.

Ir štai po šio suspaudimo

Šviesa užpildytos erdvės centre

Susiformavo visiška tuštuma, ir tik tada

Atsirado vieta, kurioje sutvėrimai ir kūriniai gali reikštis.

Ir štai iš begalinės Šviesos nusidriekė spindulys tiesus,

Į tą tuščią erdvę iš viršaus žemyn nusileido.

Spinduliu besileisdama nusidriekė Šviesa begalinė žemyn,

Ir toje tuščioje erdvėje sutvėrė pasaulius absoliučiai visus.

O prieš juos buvo tik Ji, Begalinė,

Tokia nuostabiai tobula,

Kad protas sutvertas negali suvokti Jos ar suprast,

Nes neturi Ji vietos, nei ribos ar laiko sekos.

Ir spinduliu Šviesa nusileido

Link pasaulių, kurie juodoje erdvėje tuščioje,

Ir svarbi sritis kiekviena pasaulio kiekvieno ir artimų Šviesai – taip pat,

Kol nesurandame materijos mūsų pasaulio - centriniam taške,

Visų sričių viduje – pačioje tuštumos širdyje.

Ir taip nuo Šviesos jis nutolęs – už visus pasaulius daugiau,

Ir todėl materialus iki galo -

Nes visų sričių viduje jis -

Centre juodos tuštumos.

Pagal Didžiojo kabbalisto, Ari, gyvenusio XVI a., knygos “Gyvybės medis” fragmentus.

http://www.kabacademy.com/

Viskas, kas egzistuoja tikrovėje, ir gera, ir bloga, ir netgi pats blogiausias ir žalingiausias dalykas pasaulyje, turi teisę egzistuoti. Ir negalima jo šalinti ar naikinti visiškai – mums skirta užduotis yra tik jį ištaisyti iki Tobulumo.

Tam, kad galėtume suvokti veiksmų ir jų Priežasties didybę bei tobulumą, tiesiog pakanka dėmesingai pažvelgti į kūrimo procesą. Ir todėl mes turime suprasti bei vengti ignoruoti bet kokį kūrinio elementą, teigti, kad jis yra pašalinis ir galima būtų apsieiti be jo.

Beje, Gamta neužbaigė kūrinio jo sutvėrimo metu, ir būtent todėl mums besireiškiančioje tikrovėje mes matome, kad ir jis visas ir jo elementai, nuo pat pirmapradės iki pat galutinės išsivystymo stadijos, yra pažaboti laipsniško vystymosi dėsnių valdžios. Būtent dėl šios priežasties, jausdami vaisiaus kartumą jo vystymosi pradžioje, mes suprantame, jog tai nėra koks nors jo trūkumas ar yda, nes visiems yra gerai žinoma priežastis - vaisius dar neišsivystė.

Toks pats mūsų santykis ir su kitais tikrovės elementais: jeigu mums atrodo kad kažkoks tai elementas yra blogas ir žalingas, tai šitaip yra tik todėl, jog jis dar yra savo vystymosi proceso pereinamoje stadijoje. Todėl mes neturime teisės teigti, jog jis yra blogas ir jį ignoruoti, nes tai neišmintinga.

http://www.kabacademy.com/

      „Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o iškelia mūsų sąmonę į suvokimo viršūnę“

J.Reichlinas „De Arte Cabalistica“

Mes esame visiškai mums nesuprantamame pasaulyje, kurį mes tiriame savo penkių jutimo organų pagalba. Tai, kas iš išorės patenka į mūsų jutimo organus, apdorojama mūsų smegenyse, kurios sintezuoja ir pateikia mums šią informaciją mūsų pasaulio vaizdo formoje. Tokiu būdu, tai, ką mes įsivaizduojame esant mus supančia tikrove – yra ne daugiau nei mūsų neištobulintų jutimo organų išorinės šviesos interpretacija.

Iš tiesų tai tiktai bendros pasaulio sandaros fragmentas. Tai reiškia, jog tai, ką mes jaučiame – tik maža mus supančios tikrovės dalis. Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, tai iš visos mus supančios aplinkos mes išskirtume kitokį fragmentą, t.y. šį pasaulį suvoktume kitaip. Mums atrodytų, kad mus supantis pasaulis pasikeitė. O iš tikrųjų tai keistumėmės mes patys, mūsų suvokimas, o pasaulis liktų tas pats, nes mūsų išorėje egzistuoja tiktai paprasta, aukščiausios kokybės Gamtos šviesa.

Mes jaučiame, kaip mūsų organizmas reaguoja į kažkokį tai išorinį poveikį. Viskas priklauso nuo mūsų jutimo organų jautrumo. Jeigu jie būtų jautresni, mes jaustume atomų, atsitrenkiančių į mūsų kūną, smūgius. Mes galime studijuoti, pajusti, suvokti ne pačius objektus, o jų sąveiką, ne esmę, o jos išorinę formą ir medžiagiškumą. Taip pat ir visi mūsų sukuriami prietaisai registruoja ne patį veiksmą, o savo reakciją į jį.

Visa, ką mes norėtume žinoti apie mūsų pasaulį tam, kad suprastumėme savo egzistencijos prasmę jame, priklauso nuo tų suvokimo ribų, kuriose mes esame, nuo mūsų klausimų. Tai reiškia, kad mūsų prigimtis, mūsų įgimtos savybės, diktuoja mums žingeidumo lygį. Gamta, užprogramavusi mūsų savybes, tarytum iš vidaus diktuoja kuo domėtis, ką studijuoti, pažinti, atrasti. Iš tiesų Gamta veda mus Savęs pažinimo keliu.

Įvairūs žmogų studijuojantys mokslai sužino tik šį tą apie jį patį. Tačiau tai, kas yra už žmogaus ribų – lieka nepasiekiama. Todėl mūsų gyvenimo prasmės klausimas negali būti išspręstas mokslų pagalba. Kadangi mokslai negali atrasti ko nors už mūsų ribos, o tik tai kas susiję su mūsų fiziologija, su mūsų jutimo organais, su mūsų prietaisais, su mūsų prietaisų ir mūsų pačių reakcijomis į išorinį pasaulį.

Aštriausi globaliniai žmonijos klausimai – gimimas, gyvenimo prasmė, mirtis – gali būti suvokti tiktai išoriniu suvokimu. Ne mūsų reakcijų į išorinį pasaulį atradimų ir tyrimų, o objektyvių žinių apie išorinį pasaulį pagalba. O būtent tai ir nepasiekiama įprastu mokslinių tyrimų keliu. Tiktai po to, kai žmogus „išeina“ („išeina“ - čia turimas galvoje kokybinis mūsų pasaulio žmogaus patyrimas esant įprastom gyvenimo sąlygom) į aukštesnį pasaulį, jis kaip dovaną gauna objektyvios tikrovės suvokimą: kas iš tiesų ir kaip egzistuoja jo išorėje.

Yra metodas, kurio pagalba galima gauti visą informaciją apie visą pasaulio sandarą, t.y. išeiti iš žmogiškųjų pojūčių rėmų ir pajusti tai kas vyksta už jų ribos. Šis metodas vadinamas Kabala ( heb. kabala „gavimas“), o jį įsisavinęs žmogus - kabalistas.

http://www.kabacademy.com

Žmogaus problema yra ta, kad jis nežino kurioje srityje jam reikia stengtis. Perdėtos pastangos yra bergždžios. Tai, kad mums atrodo, jog reikia beprotiškai stengtis ir kad neįmanoma pasiekti savojo tikslo - taip yra tik todėl, kad mes nežinome kurioje srityje mums reikia stengtis. Tai panašu į žmogų, norintį įkišti raktą į spyną, tačiau priešais save matantį tiktai akliną sieną, ir nematančio pačios spynos.

Žmogus tarytum stovi visškoje tamsoje, priešais milžinišką sieną, kurioje yra mažutė skylutė raktui. Ir problemos ėsmė yra rasti pačią spyną, kad galėtum įkišti raktą. Viso darbo esmė yra ieškojimas, rasti savo santykį su galutiniu tikslu, aiškiai apibrėžti sau galutinį tikslą.

Reikia suprasti savo sąveikos su realybe esmę. Pastangų esmė slypi ieškojime. Aš turiu aiškiai apibrėžti savo veiksmus. 99% atliekamo darbo yra tiesiog neproduktyvųs (bergždi). Ir šie 99 % yra skirti būtent tam, kad mes suvoktume, jog jie yra beverčiai. Tai yra problema. Tačiau, kai jau žmogus suranda tai ką jis turi daryti - čia jau didžioji darbo dalis. Lieka visai nedaug…

http://www.kabacademy.com/